|
Lietuvos sentikių bažnyčia (rus. Древлеправославная поморская церковь Литвы), viena iš vienuolikos tradicinių šalies religinių bendruomenių. Joje yra per 23 tūkstančiai narių (2011; Bažnyčios vadovybės nuomone, iki 40 tūkstančių). Lietuvoje veikia 61 sentikių parapija (2013). Aukščiausia valdymo institucija – soboras (suvažiavimas).
Vilniuje veikia aukščiausia Lietuvos sentikių bažnyčios valdymo institucija tarp soborų – Bažnyčios Aukščiausioji Taryba (pirmininkas – Vilniaus dvasios tėvas Grigorijus Bojarovas). Sobore išrinkamas Dvasinis teismas. Jis sprendžia kanoninius, pamaldų ir religinius dorovinius klausimus. Lietuvos sentikių bažnyčia, kaip ir visi sentikiai, nepripažįsta XVII a. viduryje Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono vykdytos reformos. Nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato) Lietuvos sentikių bažnyčia skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, bažnytine struktūra bei savitu Biblijos ir Tradicijos kai kurių elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, pamaldų knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių; Lietuvos sentikių bažnyčia neturi dvasininkų (taigi ir tripakopės bažnytinės hierarchijos), nes, pagal jų tikėjimą, įsigalėjus Antikristui nebeliko tikrųjų dvasininkų. Pamaldas veda ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai.Sentikiai bepopiai buvo įsitikinę, kad po Nikono reformų Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkijos teikiami sakramentai neteko Dievo malonės, nes pasaulyje įsigalėjo Antikristas. Socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, vidinė polemika sentikybėje XIX-XX a. paskatino eschatologinių nuotaikų susilpnėjimą tarp bepopių, atsisakyta asketiškų apribojimų. Lietuvos sentikių požiūriu, jie išlaikė visas iki XVII a. vidurio buvusias Rusijos stačiatikių bažnyčios tikėjimo tiesas ir apeigas. Perėmę Solovkų vienuolyno ir Vygo bendruomenės tradicijas, Lietuvos sentikiai išsaugojo Krikšto, Atgailos ir Santuokos sakramentus.
Pirmieji sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (dab. Lietuvos teritorijoje) apsigyveno 1679 m. Fedosejininkų (bepopininkų atšaka, nepripažįstanti Santuokos sakramento) bendrijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje susikūrimas XVIII a. buvo masinės sentikių emigracijos, susijusios su valstiečių neramumais Rusijoje, padarinys. Emigracijos vieni svarbiausių veiksnių buvo griežtas sentikių persekiojimas Rusijoje ir santykinis pakantumas Abiejų Tautų Respublikoje (joje 1772 m. gyveno maždaug iki 180 000 sentikių).
Nuo XIX a. pradžios Lietuvos fedosejininkų palikuonys pradėjo pripažinti bažnytinę santuoką. Po 1918 m. visos sentikių parapijos Lietuvoje priklausė nuosaikesnių pomorų srovei.Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją. 1923 Lietuvos vyriausybė išleido Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius, kuriomis Sentikių bažnyčiai buvo suteikta autonomija.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos sentikių bažnyčia vėl yra savarankiška religinė organizacija.
Grigorijus Potašenko
 |
Žemėlapis – aprašas: Sentikių parapijos Lietuvoje 2010 m. Sudarė N. Morozova, G. Potašenko (Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė / Sudarė N. Morozova, G. Potašenko. Vilnius: MELC, 2011, 143)
